Gamybos įmonės atsarginių dalių sandėlis yra techninės priežiūros sistemos dalis. Sandėlio užduotis yra ne tiesiog saugoti medžiagas, bet užtikrinti tinkamą dalių prieinamumą esant racionaliam atsargų ir išlaidų lygiui.
Ši paprasta prielaida praktikoje iškelia sudėtingą klausimą: kurios dalys iš tikrųjų turėtų būti sandėlyje, kokiais kiekiais ir kokiu prioritetu?
Vien tik dalies vertė neduoda pakankamo atsakymo. Brangų komponentą gamintojas gali pristatyti per trumpą laiką, jis gali turėti keletą analogų ir būti naudojamas įrenginyje, kurio gedimas nesukelia esminio gamybos apribojimo. Savo ruožtu nedidelės vieneto vertės dalis gali būti sistemos elementas, kurio trūkumas neleis atlikti remonto ir pratęs įrenginio prastovą.
Todėl efektyviam atsarginių dalių valdymui reikalingas žvilgsnis į sandėlį iš dviejų perspektyvų: ekonominės bei techninės-operacinės. ABC klasifikacija gali padėti atsakyti į klausimą, kur telkiasi atsargų ir suvartojimo vertė. O kritiškumas leidžia įvertinti dalies trūkumo pasekmes.
Tik šios informacijos palyginimas suteikia pagrindą priimti sprendimus dėl sandėlio valdymo.
Pagrindinės išvados:
- Atsarginių dalių sandėliui reikalinga analizė iš dviejų perspektyvų: ekonominės (ABC analizė) ir techninės-operacinės (kritiškumas).
- ABC klasifikacija parodo suvartojimo vertę, tačiau neįvertina gedimo rizikos.
- Didelis dalies kritiškumas ne visada reiškia būtinybę palaikyti dideles sandėlio atsargas, jei yra prieinamas greitas pakaitalas.
ABC klasifikacija atsarginių dalių sandėlyje: parodo vertę, bet neįvertina gedimo rizikos
ABC klasifikacija yra gerai žinomas atsargų valdymo įrankis. Paprasčiausiu požiūriu ji padalija medžiagų pozicijas į grupes pagal jų suvartojimo arba apyvartos dalį vertėje:
- A grupė apima pozicijas, turinčias didžiausią dalį vertėje,
- B grupė – vidutinės svarbos pozicijas,
- C grupė – pozicijas, sunedidelę bendro suvartojimo vertės dalimi.
Sandėlio ūkiui tai yra vertinga informacija. Ji leidžia nustatyti pozicijas, kurių likučių kontrolė, suvartojimo analizė ar pirkimo sprendimai turi didžiausią finansinę įtaką.
Problema kyla tada, kai ABC traktuojama kaip metodas nustatyti, kurios dalys yra svarbiausios techninei priežiūrai, bet taip nėra.
ABC pirmiausia aprašo ekonominę pozicijos svarbą pasirinktu analizės laikotarpiu. Tačiau tai neatsako į klausimą, kokios bus konkrečios dalies trūkumo pasekmės gedimo metu.
Tai labai svarbus kriterijus. Techniniame sandėlyje galima rasti didelės vertės dalių, kurių neprieinamumo rizika yra santykinai maža, taip pat nedidelės vertės pozicijų, kurių trūkumas gali neleisti atkurti konkretaus įrenginio darbo.
Finansiniu požiūriu jos gali būti priešinguose klasifikacijos galuose. Techninės priežiūros požiūriu jos gali turėti visiškai kitokią reikšmę.
Todėl ABC turėtų būti atsargų segmentavimo įrankis, o ne savarankiškas jo kritiškumo nustatymo mechanizmų.
Atsarginių dalių kritiškumas techninėje priežiūroje – tai rizikos vertinimas
Techninėje priežiūroje svarbiau už pačią dalies kainą yra klausimas:
Kokia bus rizika ir pasekmės, jei ši dalis nebus prieinama tada, kai jos prireiks?
Taip suprantamas kritiškumas neturėtų būti redukuojamas iki vienos universalios veiksnių lentelės. Skirtingose įmonėse dalies svarba gali kilti iš kitokių technologinių, organizacinių ir verslo sąlygų.
Kitaip reikėtų vertinti dalį, dirbančią:
- įrenginyje, kurio gedimas riboja gamybą,
- rezervinėsįrangos elemente,
- įrenginyje, kuriam egzistuoja apėjimo procedūra arba alternatyvus proceso kelias.
Todėl kritiškumo vertinimas turėtų atsižvelgti į dalies naudojimo kontekstą, o ne tik į jos parametrus.
Praktikoje verta atkreipti dėmesį į šiuos aspektus:
- kokį poveikį turi įrenginio funkcijos praradimas,
- kaip greitai galima atkurti jo darbingumą,
- kiek laiko reikia laukti dalies,
- ar yra techniškai priimtinas pakaitalas,
- ar konkretus įrenginys arba sistema turi rezervą.
Reikšmės taip pat gali turėti saugos, kokybės, aplinkosaugos ar proceso nepertraukiamumo reikalavimai.
Svarbus ir dalies gavimo būdas. Tas pats komponentas gali užimti visiškai kitokią padėtį atsargų politikoje, jei viena įmonė gali jį gauti kitą dieną, o kitoje tai yra pagal užsakymą gaminamas elementas, kurio pristatymas trunka kelis mėnesius.
Taigi kritiškumas pirmiausia yra dalies neprieinamumo rizikos įvertinimas konkrečiam atvejui
Tai taip pat yra priežastis, kodėl kritiškumas neturėtų būti nustatytas kartą ir paliktas be pakeitimų. Keičiasi įrenginiai, linijų konfigūracijos, tiekėjai, pristatymo terminai, pakaitalų prieinamumas, gamybos technologijos ir atskiro turto svarba. Klasifikacija turėtų būti periodiškai tikrinama kartu su turto ir proceso pokyčiais.
ABC analizė ir kritiškumas: dvi atsargų valdymo perspektyvos
Abiejų perspektyvų palyginimas yra daug naudingesnis nei bandymas pasirinkti vieną iš jų.
ABC atsako į klausimą:
„Kokią ekonominę reikšmę ši pozicija turi mūsų atsargose ar suvartojime?“
Kritiškumo vertinimas atsako:
„Kokią reikšmę proceso sklandumui turi šios dalies prieinamumas?“
Tai leidžia išskirti pozicijas, kurioms reikalingi visiškai skirtingi valdymo būdai.
| Mažas kritiškumas | Didelis kritiškumas | |
| Didelė vertė / ABC A | potenciali kapitalo ir atsargų lygio optimizavimo sritis | pozicijos, reikalaujančios vienu metu išlaidų kontrolės ir didelio prieinamumo |
| Maža vertė / ABC C | galimybė supaprastinti atsargų valdymą | potencialiai svarbios pozicijos techninės priežiūros nepertraukiamumui |
Ypatingo dėmesio dažnai reikalauja pozicijos, kurios vertės požiūriu neatrodo svarbios, tačiau prastovos rizikos požiūriu turi didelę reikšmę gamybai.
Tačiau tai nereiškia, kad kiekvieną tokią dalį reikėtų automatiškai pirkti dideliais kiekiais.
Didelis kritiškumas ir optimalūs atsarginių dalių sandėlio likučiai
Tai vienas svarbesnių skirtumų atsarginių dalių valdyme.
Jei dalis yra kritinė, bet prieinama iš kelių tiekėjų per trumpą laiką, didelių atsargų palaikymas gali būti nepagrįstas. Tačiau jei ji yra kritinė, turi ilgą bei neaiškų pristatymo laiką (leadtime), neturi realaus pakaitalo ir yra būtina įrenginio darbui atkurti, atsarginio likučio palaikymo pagrindimas yra daug didesnis.
Todėl kritiškumas turėtų daryti įtaką prieinamumo užtikrinimo strategijai, o ne būti paprasta taisyklė „daugiau vnt. sandėlyje“.
Kaip nustatyti tinkamą atsarginių dalių lygį?
Šis klausimas yra daug sudėtingesnis nei „ar ši dalis yra kritinė?“.
Atsargų lygis turėtų priklausyti nuo konkrečios pozicijos charakteristikos ir jos naudojimo būdo. Eikvojamų dalių atveju sprendimą galima grįsti duomenimis apie suvartojimą ir jo kintamumą. Dalių, susijusių daugiausia su gedimais, atveju vien tik išdavimo istorijos gali nepakakti — nedidelis išdavimų skaičius nebūtinai reiškia, kad dalis yra nereikalinga.
Svarbų yra:
- pristatymo laikas ir patikimumas,
- minimalūs užsakymo kiekiai,
- avarinio pirkimo galimybė,
- pakaitalų prieinamumas,
- galimybė naudoti vieną dalį keliuose įrenginiuose.
Ypač svarbus yra dalies susiejimas su techniniu turtu.
Jei viena pozicija naudojama keliuose įrenginiuose, jos svarba įmonei gali būti visiškai kitokia, nei rodytų vieno įrenginio analizė. Savo ruožtu dalis, priskirta vienam, unikaliam turtui, gali reikalauti visiškai kitokio požiūrio — net jei jos istorinis suvartojimas yra praktiškai nulinis.
Todėl nustatant atsargų politiką verta žiūrėti ne tik į tai, kiek kartų dalis buvo išduota, bet ir į tai, kokiu tikslu yra palaikomas jos tam tikras kiekis sandėlyje.
Techniniame sandėlyje gali būti tiek reguliariai sunaudojamų dalių, tiek pozicijų, palaikomų pirmiausia kaip apsauga nuo reto, bet brangaus gedimo scenarijaus.
Dalių suvartojimo istorija ir faktinis techninės priežiūros poreikis
Viena dažnų klaidų yra dalių išdavimų istorijos naudojimas atsargoms nustatyti.
Istoriniai duomenys yra labai vertingi, tačiau juos reikia interpretuoti.
Viena dalis gali būti paimama dažnai, nes ji yra reguliarių prevencinių darbų. Kita dalis gali būti paimta tik kartą per kelerius metus, nes yra susijusi su retu gedimu. Dar kita dalis gali neturėti jokių paėmimų, nes įrenginys nesugedo — tačiau jos prieinamumas išlieka saugaus turto palaikymo sąlyga.
Būtent todėl sandėlio analizė sujungti sandėlio duomenis su techninės priežiūros duomenimis.
Tik sandėlio išdavimų palyginimas su gedimų istorija, darbo užduotimis, įrenginių struktūra ir planuojamais darbais leidžia teisingai interpretuoti dalių poreikį.
Kaip CMMS sistema padeda valdyti atsarginių dalių sandėlį?
Čia praktinis CMMS sistemos vaidmuo.
Pats sandėlio modulis, rodantis poziciją, likutį ir išdavimų istoriją, suteikia tik dalį informacijos, reikalingos sprendimams priimti. Techninei priežiūrai ne mažiau svarbus yra kontekstas: kam konkreti dalis naudojama, kokius įrenginius aptarnauja, kokiose užduotyse buvo panaudota ir kokie darbai buvo suplanuoti.
CMMS sistema sujungia šią informaciją vienoje vietoje.
Priklausomai nuo sprendimo, tai gali reikšti dalių susiejimą su įrenginiais ir technine struktūra, minimalių bei maksimalių likučių valdymą, medžiagų rezervavimą darbams, išdavimų registravimą, suvartojimo analizę ir pirkimo proceso inicijavimą.
Svarbi turėti galimybė analizuoti duomenis laike.
Jei CMMS sistema rodo, kad tam tikra dalis naudojama konkrečiame turte, pasitaiko avarinėse darbuose, turi nustatytą pristatymo laiką ir yra ne žemiau nustatyto atsargų lygio, pirkimo sprendimas gali kilti iš operacinių duomenų, o ne tik iš sandėlio lentynos stebėjimo.
Būtent sandėlio ir techninės priežiūros sujungimas yra viena iš didžiausių CMMS sistemos verčių.
„Eurotronic“sistemų atveju sandėlio ūkis yra platesnės aplinkos, padedančios valdyti techninę priežiūrą, dalis. Tai leidžia sujungti informaciją apie dalis su jų panaudojimu techninio aptarnavimo procese.
EAM klasės sistemos valdant turtą ir dalis keliose įmonėse
Didesnėse organizacijose vien tik žvilgsnio į sandėlį ir techninės priežiūros užduotis gali nepakakti.
EAM (EnterpriseAssetManagement) klasės sistemos, tokios kaip, pavyzdžiui, „Attune EAM“, leidžia pažvelgti plačiau — į visą techninio turto gyvavimo ciklą. Informacija apie turtą, priežiūros darbus, medžiagas, išlaidas ir pirkimus gali būti analizuojama kaip vieno proceso elementas.
Tai ypač svarbu, kai organizacija turi keletą gamyklų, padalinių, sandėlių ir techninės priežiūros komandų, ir dalys naudojamos skirtingose srityse.
Tokioje aplinkoje klausimas neturėtų skambėti tik taip: Kiek turime šios dalies?.
Daug naudingesni yra klausimai:
- Prie kokio turto ji priskirta dalis?,
- Koks turtas nuo jos priklauso?,
- Kaip dažnai ji naudojama dalis ir kokio pobūdžio darbuose?,
- Ar yra prieinamas dalies pakaitalas?,
- Kiek laiko užtrunka dalies gavimas?.
Dažniausiai užduodami klausimai – DUK
Kas yra ABC klasifikacija techninės priežiūros sandėlyje?
ABC klasifikacija yra atsargų segmentavimo įrankis, kuris padalija medžiagų pozicijas į grupes, remiantis jų dalimi suvartojimo arba apyvartos vertėje. Šis sprendimas leidžia nustatyti pozicijas, kurių likučių kontrolė ir pirkimo sprendimai turi didžiausią finansinę reikšmę. Tačiau reikia prisiminti, kad šis mechanizmas pirmiausia aprašo ekonominę dalies vertę, o ne riziką, susijusią su dalies neprieinamumu gedimo metu.
Kuo skiriasi ABC analizė nuo dalies kritiškumo?
ABC analizė nustato daugiausia ekonominę konkrečios pozicijos svarbą atsargose, atsakydama į klausimą apie dalies vertę ir jos dalį bendrose išlaidose. O kritiškumas yra rizikos vertinimas, nurodantis, kokios bus pasekmės proceso sklandumui, jei konkrečiosdalies trūks gedimo momentu. Abiejų šių perspektyvų palyginimas leidžia išskirti pozicijas, reikalaujančias visiškai skirtingų valdymo būdų, ir efektyviau optimizuoti sandėlį.
Kaip CMMS sistema padeda valdyti atsargines dalis?
CMMS sistema suteikia platesnį operacinį kontekstą, tiesiogiai sujungdama sandėlio modulį su techninės priežiūros aplinka, pavyzdžiui, gedimų istorija ar planuojamomis užduotimis. Ji leidžia, susieti dalis su konkrečiais įrenginiais, valdyti minimalius bei maksimalius likučius ir rezervuoti medžiagas konkretiems techniniams darbams. Dėl to sprendimai dėl dalių pirkimų ir atsargų lygio grindžiami tikrais operaciniais duomenimis, o ne vien tik stebėjimu, kas sumažėjo sandėlio lentynoje.